Tytuvėnų miestelis ir apylinkės turtingi kultūros paveldo objektais.
Miestelio perlas - iki šių dienų išlikęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – vienas įdomiausių ir didžiausių XVII- XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros kompleksų, kurio architektūroje ryški daugiasloksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė. Tytuvėnuose esantis bažnyčios ir vienuolyno ansamblis garsus arkadomis, uždarais kiemais, senoviniais pastatais, maldininkų traukos objektais: šventųjų laiptų koplyčia ir malonėmis garsėjančiu Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu. Dabartinis, iki mūsų dienų išlikęs vienuolyno komplekso vaizdas galutinai suformuotas 1772-1780 metais - prie bažnyčios padarytas uždaras stačiakampis kiemas šventorius (erdvus kluatras) su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti.
Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos "Kazanskaja" cerkvė stovi pačiame miestelio centre. Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje carinė Rusija ypač suintensyvino prievartinį lietuvių nutautinimą, pravoslavinimą ir krašto kolonizavimą. Stačiatikių cerkvės Tytuvėnuose pradžia irgi siekia šį laikotarpį. Kaltindama vienuolyno vadovybę už sukilimo rėmimą, caro valdžia 1864 m. panaikino Tytuvėnų bernardinų vienuolyną, o vėliau norėjo katalikų bažnyčią paversti stačiatikių cerkve. Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir aktyvių parapijiečių dėka bažnyčią pavyko išsaugoti. ėliau į Tytuvėnų apylinkes atsikėlė 56 stačiatikių šeimos. Tada sumanyta statyti atskirą stačiatikių cerkvę. Laikinąją cerkvę Tytuvėnuose 1872 m. savo dvare pastatė A. Christianovičius, tačiau jau 1873-1875 m. pastatyta nauja akmeninė cerkvė. 1972 m. cerkvė buvo atrestauruota ir atnaujinta. Šiuo metu cerkvė yra Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės filija.
Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės Sofija ir Eugenijus Romeriai. Iki lemtingųjų 1941 metų birželio mėn. čia buvo laimingi šios šeimos namai, kuriuose prabėgo brandūs Sofijos kūrybos metai, užaugo 5 vaikai. Dabar Tytuvėnų dvarvietėje išlikę dalis apgriuvusių pastatų, tvenkiniai, parkas, kuris Tytuvėnų dvare užveistas XIX a. Parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai. Čia dar gana daug senų galingų liepų, klevų ir kaštonų.
Pašakarnio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1578 metais. Paskutinieji šeimininkai – dvarininkai Zaleckiai. Tarybiniais laikais dvaro pastatuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora, pradinė mokykla. Vėliau, apgyvendinus šeimas, statinys buvo netinkamai prižiūrimas, todėl greitai pradėjo nykti ir buvo nugriautas. Pašakarnio parkas – nedidelis, neturi aiškesnės erdvinės struktūros. Jame vyrauja vietiniai medžiai. Iš vertingesnių svetimžemių minėtini šie: didžialapės liepos, sibiriniai maumedžiai, pilkosios tuopos, paprastieji kaštonai. Čia galima apžiūrėti ir dubeniuotąjį akmenį, buvusį dvaro rūmų pamatuose.
Tytuvėnų miestelyje esanti Kristaus Gelbėtojo koplyčia – mauzoliejus pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Koplyčios rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvarų valdytojai bei jų artimieji. Koplyčios sienos, langai ir karnizai dekoruoti. Langai ir durys – gotikos stiliaus. Koplyčia buvo aptverta originalia čerpėmis dengta tvora, kuri iki šių laikų nėra išlikusi. Spėjama, kad koplyčios projekto autorius buvo Paryžiaus dailės akademijos profesorius Fulgenas Rimgaila. Šis žymus to meto architektas suprojektavo ir Pagryžuvio dvaro rūmus.
Paminklai 1863 m. sukilimo dalyviams. 1863 m. visoje Lietuvoje vyko sukilimas, siekiant pasipriešinti caro priespaudai. Tytuvėnų apylinkėse taip pat vyko aktyvūs veiksmai: būrėsi sukilėliai, vyko kovos. Artimiausia Tytuvėnams sukilėlių stovykla buvo įrengta Vyčių kaime, bet po kiek laiko perklta į Čigonpievę prie Tytuvos upelio. Čia Velykų dieną sukilėliai buvo išduoti, apsupti ir dauguma jų - nužudyti. Vado Z. Citavičiaus žuvimo vieta buvo paženklinta išdrožtu kryžiumi, dabar ten guli akmuo, kuris yra aptvertas tvorele. Šalia stovi informacinis stendas. Kiti sukilėliai palaidoti 41 Tytuvėnų girininkijos kvartale – prie Tytuvėnų. Čia apie 1960 metus pastatytas paminklinis akmuo.
Baltų genčių palikimas: Kuršių pilkapiai, Bridvaišio piliakalnis, Šv. Jurgio kalnelis. Kuršių k. pilkapynas archeologams buvo žinomas jau nuo XIX a. pabaigos. Šį pilkapyną tyrinėjo vienas pirmųjų lietuvių archeologų Tadas Daugirdas (1852-1919 m.). Jis aptiko pavienių senojo geležies amžiaus (I-IV a.) daiktų. 2004-2006 m. archeologinių ekspedicijų, vadovaujamų Mykolo Michelberto, metu buvo tyrinėti visi trys Kuršių pilkapyno pilkapiai. Mirusieji Kuršių pilkapyne laidoti nedeginti, į kapą dėtos įkapės. Kuršių pilkapyne išsiskiria moters kapas, kuriame buvo aptiktas 21 daiktas, iš jų 20 žalvarinių papuošalų. Tai vienas turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų Lietuvos teritorijoje ir platesniame baltų genčių regione. Bridvaišio piliakalnis datuojamas I tūkst. Jis įrengtas žemaičių genčių žemėse, šiauriniame Bridvaišio ežero krante esančioje kalvoje - buvusioje ežero saloje. Šv. Jurgio kalnelis yra beveik miestelio viduryje Šiluvos ir Skogalio gatvių sankirtoje. Padavimas byloja, kad čia buvusi lietuvių šventovė – alkas. Po ąžuolu degė amžinoji ugnis, kurią kurstė 12 mergelių vaidilučių ir 12 bernelių.
Tytuvėnų miestelyje yra net aštuonios kapinaitės: katalikų kapinės, veikiančios ir šiandien, sentikių (dar vadinamos rusų), vokiečių (evangelikų) kapinaitės, su žydų genocidu susiję palaidojimai: B. Chveideno kapas šalia Šilo stadiono; žydų vaikų bei moterų kapavietė; vyrų kapavietė, dar vienos kapinaitės - kalnelis netoli katalikų kapinių, už gyvenamųjų namų Romerienės gatvėje.
